dzindra

dzìndra (l. dzyndra) sf. (1) Skp, dzindrà (2) 1. ppr. pl. kalamos raudonai įkaitintos geležies kibirkštis; geležies pjuvena, atšaiža: Užgesus kibirkštė – tai dzìndra Gdr. Jai tokia dzìndra į akį įkrito Vlkv. Kai kalvis raudoną geležį kala, dzìndros lekia Kkl. Kai dėjau priekalan, tai dzindros ištiško Vv. Minkšta geležis, eina dzìndros nuo pjūklo Vv. Sprogus granatai dziñdros pasipylė į visas puses Grž. Dziñdros lakioja Ndz. 2. ppr. pl. TechŽ67, Dsn, Kkl sudegęs kalvėje geležies gabalas; kalvės žaizdre sudegusių ir supuolusių anglių gabalas, nuodega, šlako gabalas, gargažė: Iš kalvės par langą išmeta dzìndras, kurios pasidaro iš sudegintos gelžies J. Kamine yra dzindrų Drs. Kapčiuosna dedam dziñdrų Prl. Versk dzindràs pagal sieną Grž. 3. sukietėjęs daiktas: Jau tos plutos visai į dzìndrą pavirto Gs. Žemė sugulus ir kieta kap dzindrà Knv.

◊ dzìndromis (ant dzìndrų) nueĩti (eĩti) niekais, vėjais virsti: Teip i nuė̃jo gyvenimas dzìndrom Vdšk. Jo visas darbas dzìndrom nuė̃jo Kkl. Jų visi vaikai nuė̃jo ant dzìndrų Tj. Nuė̃jo ant dzìndrų i da eĩna ant dzìndrų Tj.